užbuktis

×ùžbuktis (vok. Bucht) sm. (1) Šmk, Vlkj, Srd, Skr 1. žemės plotas upės vingyje ar miške: Ùžbuktis tarp girių J. Nušienauk ùžbuktį, o da paskui Mituva užtvys Jd. Varykis karves į ùžbuktį Grdž. 2. sunkiai išvažiuojama vieta: Įvažiavom į tokį ùžbuktį, ka nė an šę, nė an tę Jrb. 3. gūdi vieta, užkampis: Čia teip atkampiai, ùžbuktis Sutk. Į patį girios ùžbuktį aš galiu įeit ir nebijau Jrb.